Briedžiai baigė vasaros – rudens klajonių sezoną. Susiėjo į žiemos buveines, kur sausiau. Po kelis ir pavieniui. Kur daugiau jaunų pušų. Kur daugiau šakelių pašarui. Šių žvėrių racioną sudaro daugiau kaip pustrečio šimto augalų. Vasarą ir rudenį – krūmų ir medžių lapai bei įvairios žolės. Labai mėgsta pelkių augalus – purienas, pupalaiškius, ožrožes, vingiorykštes. Vandens žoles peša įsibridę, nardydami ar net plaukiodami vandenyje. Tačiau žiemą žolių nelieka. Svarbiausiais patiekalais briedžiams tampa krūmų ir medžių ūgliai bei žievė.
Pridaro žalos
Nesunku pastebėti šių žvėrių maitinimosi vietas. Išduoda apkramtytos šakelės, nulaužytos jaunų medelių viršūnės, ryškūs dantų brėžiai eglių ir uosių medžių liemenyse. Skauda širdį, kai užsuki į pušynėlius, kur šeimininkauja miško galingieji. Nukandžiotos, nulaužytos medelių šakos ir viršūnės, išlankstyti, susukioti liemenys. Sniegas nudriektas šakų išėdomis ir spirų krūvelėmis. Suniokotas, sutryptas būsimas medynas, net nespėjęs pabėgti į nepasiekiamą aukštį, tokio neatgaivins niekas. Kirsk, sodink naujai. Šelmiai pridaro miškams nemažai skriaudos.
Amžinas keliauninkas
Briedžius iš vietos į vietą gena laukiniai instinktai ir miškų naudojimas. Didingas gyvūnas nuo mažumės tenkinasi pripuolama nakvyne. Neruošia guolio, gulasi tiesiog ant sniego ar žemės. Net laikydamiesi grupėje, šie žvėrys virsta ilsėtis vienas nuo kito per tam tikrą atstumą. Šis miškų senolis niekada nepraleis antros nakties tame pačiame migyje. Individualios teritorijos neturi ir negina. Briedžių aktyvumas priklauso nuo amžiaus, lyties, pašarų gausos, metų ir paros laiko. Vasaros dienomis dažniausiai drybso tankmėse. Saulei nusėdus, trumpam pailsėdami, juda iki aušros, o lietingais orais – ir dienomis. Žiemą sotinasi nuo aušros iki priešpiečių, paskui kas porą valandų ilsisi ir maitinasi. Per parą gulasi pogulio 5 – 7 kartus ir nupėdina apie 5 km. Tačiau migravimo atstumas svyruoja nuo 10 iki 60 km. Mūsų miškų briedžiai kaip ir sėslūs. Stebimi nežymūs traukimai rudenį į žiemos, pavasarį – į vasaros ganyklas. Šie žvėrys suaugę su gimtąja aplinka ir joje praleidžia visą gyvenimą.
Nevengia žmonių kaimynystės
Briedžiai nėra tipiški didžiųjų ar senųjų girių gyventojai. Kai galingiesiems nedrumsčiama ramybė, juos galima pamatyti krūmynuose, miškeliuose, jie nevengia žmonių kaimynystės. Dirbdamas girininkijoje, turėjau briedį draugą. Šis pasitikdavo mane kiekvieną rytą prie kvartalo linijos ir palydėdavo į darbą. Tinkamiausi šiems žvėrims Rytų, Šiaurės ir Vidurio Lietuvos derlingi lapuočių ir mišrūs miškai su gausiomis pomiškio, trako ir žolių bendrijomis. Ypač pamėgo miškus su pušų jaunuolynais, aukštapelkių salomis, kuriuos išraižiusios upelių vagos.
Žilabarzdžių gausą lemia augaviečių derlumas ir pašarų ištekliai, iš dalies – prieglobsčio saugumas. Vasarą ir rudenį brazda drėgnuose lapuočių medynuose, kur gausu aukštaūgių žolių, viksvų prižėlusiuose juodalksnynuose, karklų bei šaltekšnių raizgais išpintose aukštapelkėse, atželiančiose kirtavietėse, brūzgynais paėjusių vandens telkinių pakraščiuose. Pelkėtos vietos traukia briedžius ir dėl to, kad sunkiai pakeliamas vasaros karštis. Per kaitras dažnai drybso atviroje pelkėtoje vietoje. Drėgnas guolis saugo kūną nuo perkaitimo, atviroje aplinkoje mažiau kraują siurbiančių vabzdžių.
Didingas žvėris tas briedis
Didelė galva kumpu snukiu ir nulėpusiomis ausimis. Mėsinga keturkampė viršutinė lūpa uždribusi ant apatinės. Po kaklu ant trikampės išaugos nukaręs odos maišas su barzda. Masyvi priekinė liemens dalis, trumpas ir storas it jaučio sprandas, tvirta krūtinė, ryškus gogas. Būdingos ilgos ir nepaprastai stiprios kojos. Ne šuoliuoja, bet lekia risčia, net miškas dunda, iš po kanopų skrieja dumblo gumulai ir trupančios šakos. Nuūžia kaip viesulas per kemsynus ir sniegynus. Nuo klampos saugo plačiai išsiskečiančios kanopos. Nubėga netoli, nes silpnai išvystyti plaučiai ir širdis.
Tačiau įspūdingiausia vyriškosios priedermės puošmena – išsišakojusi ragų ketera. Patinukai pirmaisiais rageliais pasipuošia antrųjų gyvenimo metų pradžioje – balandžio ar gegužės mėnesį. Ragučiai yliški, smailūs, vienos šakelės. Tipiška ragų forma išryškėja penktaisiais amžiaus metais. Nuo žvėries amžiaus priklauso ragų pamatų storis, karūnos skėtra, šakotumas ir ragų spalva. Tipiškas suaugusio patino ragų požymis – sodriai ar šviesiai rudai, bronza žvilgantys. Karūnos spalvą ir atspalvius įgauna nuo krūmų, medelių, į kuriuos karūnuotieji trina papuošalus, ir pačių ragų syvų. Kasmet prieš žiemą briedžiai išmėto galvos puošmenas. Kitų metų pavasarį ima augintis naujas ir išpuoselėja iki tuoktuvių kaip kovos ginklą ir narsos simbolį.
Ragai lengvai nukrenta rudenį
Jei tektų rasti ragą, nemanykit, jog šeimininkui skausminga jį prarasti. Apmirus maitinamiesiems audiniams, ragas nukrenta vos ne savaime. Kita karūnos pusė kreipia galvą, trukdo risnoti per tankmes. Vėlų rudenį pasitaiko miške matyti išlaužytų medelių, net su šaknimis išrautų krūmų. Imi mintyti, koks padūkėlis šitai pridarė, ir staiga išvysti – už šaltekšnio krūmo guli ragas. Imi skaičiuoti šakas – trys, penkios...O pasitaiko ir per dvi dešimtis. Jei ragai vystosi normaliai, jie kasmet išauga stambesni, su daugiau šakų. Gražiausios karūnos puošia 8 – 10 metų patinų galvas. Vyresniame amžiuje ragai prastėja, mažėja šakų. Briedžių ragai išlinkę: viena pusė įgaubta, kita išgaubta. Karūnos mentės pavidalo ir šakotinės.
Briedis – elninių šeimos gentainis. Kartu stambiausias ir stipriausias miškų laisvūnas. Suaugusio patino kūno ilgis siekia 2,7 m, ūgis apie 2 m, sveria iki 500 kg. Moteriškoji priedermė smulkesnė. Patelių menkesnė priekinė kūno dalis, laibesnis sprandas, ne toks iškilus gogas ir trumpesnė barzda. Smailesnės kanopos, moteriškų galvų nepuošia karūnos. Šių žvėrių didžioji kūno dalis padengta durpių spalvos plaukais, tik papilvė, apatinė ir vidinė kojų dalys bei snukis šviesiai pilkos spalvos. Patelėms po uodega boluoja šviesi dėmė. Žvėrys šeriasi balandžio – liepos mėnesiais. Rudenėjant jau pasidabinę šiltesniais, šviesesniais kailiniais, sidabriškai nužvilgę.
Dalyvauja tuoktuvių turnyruose
Briedžiai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais ir pasiduoda į tuoktuvių turnyrus. Lapuočiai miškai nusispalvina gražiausiomis rudens akvarelėmis, juos sudrebina paslaptingi atodūsiai. Į riaumojimą nepanašu, veikiau sunkus stenėjimas: u-oo-och, u- oo -och. Iš toli atbanguoja seno patino bliovimas lyg dejonė. Jaunikiai nirtulingai laužo ragais krūmus ir medelius, voliojasi šlapinimosi vietose. Nuolat laksto iš vieno kampo į kitą. Įtempę ausis, išpūtę šnerves, drabstydamiesi putomis. Žvėries rega silpna, sunkiai skiria nejudančius daiktus. O girdos ir uoslės galima pavydėti. Kavalierius, pasigarsinęs viename miško kvartale, varžovo atsaką išgirsta kitame ir nušvilpia dvikovon šaukiančių garsų link. Karūnuotieji išeina iš tankynių pritvinkę narsos ir pasirodo visu didingumu.
Susitinka dviese. Tuoj prasidės įdomiausias momentas. Įsibėgėję dvikovos dalyviai trenkiasi kaktomis. Atšokę nuo smūgio, taikosi naujam. Suremia karūnuotas galvas. Nesuprasi, kas traška – liauni berželiai ar kaulėti ragai. Nuožmus trypimas, sunkus šnopštimas, sausi ragų kirčiai. Taikosi smogti priešininkui ragais į sprandą ar šoną, parklupdyti varžovą. Prasiveržia miškų tankmėse glūdėjusios laukinės jėgos ir daužosi tarp savęs. Tamsoje siūbuoja kūnai, traška ragai, sklinda dusulingas kriokimas. Silpnesnis gėdingai sprunka iš mūšio lauko aplamdytais šonais. Nugalėtojas užverčia ragų karūną ant sprando ir pergalingai užriaumoja ant visos miškinės.
Kai gražuolė sužvengia arklio balsu
Briedžių aistros prasiveržia kaip nenumaldomas Kūrėjo šauksmas, prieš kurį prityla vėjuotos spalio dienos su kraujuotais saulėlydžiais, įkyriais lietumis. Visus krašto miškus – nuo Kuršių nerijos ligi Gudijos – suvirpina paslaptingas drebulys. O kur toji meilė? Ji čia pat, baltų berželių ir žalių eglučių apsuptoje išretoje. Gražiai išaugusi dama rupšnoja sultingą atolą. Ūmai pakelia galvą, pastato nulėpusias ausis. Bene po kieno kojomis traška sausa šaka, vėjas siunčia įtartiną kvapą? Gražuolė sužvengia arklio balsu ir nurisnoja už eglyno sienos. Nuėjo briedė, nuseks ir karūnuotas jaunikis. Kartais paskui vieną kavalierių sekioja net keturios damos. Patinas per rują, kuri tęsiasi nuo rugsėjo iki lapkričio, suvedžioja keletą patelių. Šios kavalierių domina tol, kol susiporuoja, po meilės akto palieka likimo valiai.
Briedės nėštumas trunka 7,5 – 8 mėnesius. Jaunikliai (briedės susilaukia 1 – 2 vaikų) išvysta pasaulį dažniausiai balandžio – gegužės mėnesiais. Jau pirmosiomis po atsivedimo valandomis jie per vargą pakyla ant juokingai ilgų ir laibų kojyčių, ieško motinos spenio ir bando žįsti. Stebint tuos silpnus veršiukus, sunku patikėti, kad per keletą metų iš jų išaugs miško galingieji. Pirmosiomis gyvenimo dienomis jaunikliai, tarsi akli drąsuoliai, gali nusekti paskui bet kokį judantį daiktą. O varge, jei koks žiopliukas pasimestų nuo motinos – iškart žuvęs. Užtat motina nė per žingsnį nesitraukia nuo savo brangenybės, nė minutei nepalieka be globos. Greičiau medyje atsidursi, nei pasmalsausi apie naujagimį. Vaiką motina stengiasi pridengti kaklu. Vėliau briedžiukas klusniai seka gimdyvei iš paskos.
Prisitaiko prie nepalankių sąlygų
Dvi savaites ištraukęs, briedžiukas jau prisiduria augalinės pavilgos. Dviejų mėnesių maitinasi kartu su motina, eina kartu atsigerti. Rudenį jauniklius nuo motinų nugena rujojantys patinai. Po rujos jie sugrįžta prie motinų ir kartu praleidžia žiemą. Jauniklių organizmas prisitaiko prie nepalankių sąlygų, kai nelieka žolinių pašarų. Gilus sniegas išvis apsunkina maisto paieškas. Dėl nuolatinio pašarų stygiaus jauniems žvėrims susilpnėja medžiagų apykaita, jie smarkiai sublogsta.
Tuo tarpu šauniesiems kavalieriams po rujos gyvenimas klostosi kitaip. Nesutaikomi priešininkai susieina į grupes. Kartkartėmis dar suremia kovos ginklus. Tik jau be kautynių azarto, tik šiaip prisimindami smagų metą. Tos trumpos imtynės – tarsi tuoktuvių epilogas. Gerai įmitę prieš rują patinai po meilės linksmybių slampinėja įdubusiais šonais. Jiems reikia atsiganyti, sukaupti maisto medžiagų atsargų prieš šaltąjį metą. Išdidus miškų didžiūnas nepriima pagalbos iš žmonių rankų. Briedžiai neturi tikslo telktis į kaimenes. Natūralių priešų jiems nėra, nebent pultų alkana vilkų gauja. Vedliai, kurie nuvestų į maitinimosi vietas, girdyklas, jiems irgi nereikalingi. Kiekvienas suaugęs žvėris puikiai sugeba pasirūpinti savimi.
Prie Baltijos briedžiai pasirodė ledynams nuslinkus, formuojantis subarktiniams miškams. Šalies teritorijoje apsigyveno maždaug prieš 10 – 13 tūkstančių metų. Negailestingai kertant miškus ir medžiojant, po baudžiavos panaikinimo šių žvėrių populiacija sparčiai nyko. Ir išliko tik didžiosiose giriose, kur buvo daug erdvės slapstytis nuo persekiotojų. Sovietiniu laikotarpiu kanopiniams žvėrims buvo skiriamas ypatingas dėmesys, jų populiacija smarkiai išsiplėtė. Iškilo konfliktas tarp miškų ir žvėrių kaimenių. Žvėrys akivaizdžiai pradėjo kenkti miškams. Vėl imta skersakiuoti į briedžius, juos intensyviai medžioti.
